Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame
slapukus
(angl. cookies), kuriuos bet kada galite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir
ištrindami
įrašytus slapukus.
Daugiau informacijos apie naudojamus slapukus galite rasti Privatumo
taisyklėse >>>
Ugdymo individualizavimo ir diferencijavimo aspektai ikimokykliniame bei priešmokykliniame amžiuje
Visi vaikai yra skirtingi ir kiekvienas turi savo stiprybę. Kaip tik ją mokytojas gali įžvelgti, atskleisti ir taip užauginti gabų ir laimingą mokinį. Švietime pagaliau stengiamasi pažvelgti į kiekvieną vaiką, todėl keičiasi paradigmos – iš ugdymo į ugdymąsi, iš mokymo į mokymąsi. Taip pat kinta ir ugdymo turinys bei tikslai – individualizavimas ir diferencijavimas tampa būtina šiuolaikinio kokybiško švietimo sąlyga. Svarbiausius šių sąvokų požymius ir taikymo galimybes glaustai pristato socialinių mokslų srities, edukologijos krypties mokslų daktarė ir pedagogė Asta Tamušauskaitė.
Individualizavimas
• Ugdymo individualizavimas suprantamas kaip atsižvelgimas į kiekvieno vaiko individualius poreikius, išgales ir ugdymo(si) galimybes.
• Pedagogai kuria ir įgyvendina originalias, autentiškas, individualias ir diferencijuotas programas, suteikia būtiną pagalbą.
• Individualizuotas ugdymas reikalauja atsižvelgti į vaiko amžių atitinkančius poreikius bei interesus ir pripažįsta vaiko unikalumą kaip vertybę kiekvienoje ugdymo(si) situacijoje.
• Individualizuotą ugdymą lengva realizuoti bendraujant individualiai su vienu vaiku, o dirbant grupėmis tikslinga atsižvelgti į vaiko turimas žinias, įgūdžius, asmenines savybes ir santykius su kitais.
• Rengiant ir realizuojant individualias ugdymo programas būtina atsižvelgti į: vaiko šeimą ir jos kultūrą, vaiko amžių, lytį, mokymosi stilių, veikimo būdą, išsivystymo lygį, turimus gebėjimus ir įgūdžius, temperamentą, charakterį, savimonę ir savivoką, poreikius, interesus, nuostatas, lūkesčius ir kt.
• Individualizuotos ugdymo programos rengiamos atsižvelgiant į individualizuoto ugdymo lygmenis, pavyzdžiui, tautinių mažumų vaikus, specialiųjų poreikių turinčius vaikus, įvairių pomėgių turinčius vaikus, talentingus vaikus, sulėtėjusios raidos vaikus ir kt.
• Pedagogas turi teisę ir pareigą pats nustatyti kokia, kada ir kokias būdais pagalba vaikui bus teikiama, nes skirtingiems vaikams reikia skirtingos pagalbos.
Diferencijavimas
• Ugdymo(si) diferencijavimas – tai ugdymo turinio pritaikymas skirtingiems ugdytinių gebėjimų lygiams, poreikiams ir mokymosi stiliams.
• Ugdytiniai suskirstomi į tam tikras grupes pagal gebėjimų lygį arba į mišrias įvairių gebėjimų grupes, kuriose atliekamą užduotį geriau suprantantys ugdytiniai padeda mažiau gebantiems.
• Rengiant diferencijuoto ugdymo programas svarbu atsižvelgti į vaikų gebėjimus, ankstesnį mokymąsi, individualius mokymosi būdus, asmeninius poreikius, mokymosi tempą, socialinius ir kultūrinius pagrindus, brandumą ir kt.
• Diferencijuotos ugdymo programos gali būti skirtos ugdytinių turimai problemai spręsti, pavyzdžiui, programa smulkiajam plaštakos raumenynui, akių ir rankos koordinacijai lavinti; programa valingam dėmesiui, atminčiai, girdimajam suvokimui lavinti; socialinės kompetencijos įgijimui (plėtojimui); programa pažinimo kompetencijai lavinti; programa komunikavimo kompetencijos lavinimui(si).
• Diferencijuotos ugdymo programos tinka ir jau turimų ryškių gebėjimų intensyvesniam ugdymui(si) ir platesnių galimybių ugdytiniams sudarymui, pavyzdžiui, programa menui gabiems vaikams; programa ypač gabiems vaikams ir pan.
• Rengiant programas nurodomas tikslas, uždaviniai, numatomos veiklos, tikslinės grupės ir laukiamas rezultatas.
• Programos įgyvendinimas ir rezultatai aptariami raštu ir (ar) žodžiu reflektuojant su vaikais, įstaigos bendruomene, tėvais (globėjais), pavaduotoja ugdymui ir pan.
